Kai vaikai išeina gyventi savo gyvenimo: kaip išbūti tuštumą ir išlikti artimiems?
Apie tai, kaip priimti besikeičiantį tėvys vadmenį ir išsaugoti artumą su vaikais
- NAUJIENA
- Trijų seminarų ciklas vakarais nuo 18.30 iki 20.00 val
- 2026 m. gegužės 18, 25 ir birželio 1 dienomis (pirmadieniais)
- Adaptuota nuotoliniam mokymuisi
- Socialinių mokslų daktarė, ICF sertifikuota koučingo specialistė, dr. Gintė Martinkėnė
- Jei nespėsite į tiesioginę transliaciją, video įrašą bus galima peržiūrėti dar mėnesį po seminarų ciklo pabaigos
- Nuorodą į transliaciją gausite el.paštu likus mažiausiai kelioms valandoms iki seminaro pradžios
Kai vaikai auga, tėvystė ilgą laiką tampa viena svarbiausių mūsų tapatybės dalių. Esame reikalingi, įtraukti, nuolat šalia — sprendžiame, rūpinamės, lydime, saugome. Tačiau anksčiau ar vėliau ateina etapas, kai vaikai išeina gyventi savo gyvenimo, ir tuomet kartu su džiaugsmu dėl jų savarankiškumo dažnai iškyla ir kita patirtis: tuštuma, nerimas, ilgesys, pasimetimas, kartais net tylus klausimas sau — o kas dabar esu aš, kai manęs nebereikia taip, kaip anksčiau?
Šis virsmas ne visada atpažįstamas iš karto. Jis gali pasireikšti pernelyg dideliu rūpesčiu, noru patarti ir kontroliuoti, skauduliu dėl mažesnio vaikų artumo, jautrumu jų atitolimui ar sunkumu priimti, kad jų pasirinkimai nebūtinai sutaps su mūsų lūkesčiais. Kartais tuštuma užsipildo nuolatiniu galvojimu apie vaikus, kartais — įsižeidimu, kartais — bandymu būti „stipriems" ir nejausti nieko. Ir nors protas sako, kad vaikų savarankiškumas yra natūrali gyvenimo dalis, širdžiai ne visada lengva paleisti.
Šio seminarų ciklo metu kviesime pažvelgti į tėvystę kaip į santykį, kuris nesibaigia vaikams išėjus, bet keičia savo formą. Tyrinėsime, ką reiškia auginti vaiką ne sau, o gyvenimui, kaip atpažinti savo vaidmenį šiame virsme, kaip pažvelgti į situaciją vaiko akimis ir kaip kurti ryšį, kuriame būtų ir artumo, ir laisvės. Šie susitikimai padės auginti vidinę pilnatvę būti tėvais net ir nebūnant šalia savo vaikų — su daugiau ramybės, mažiau kontrolės ir brandesniu pasitikėjimu jų gyvenimo keliu.
Kai vaikai išeina gyventi savo gyvenimo: kaip išbūti tuštumą ir išlikti artimiems?
Apie ką visa tai?
I vakaras – Kas aš esu tėvų vaidmenyje? Tėvystė, kuri keičiasi kartu su vaiku
Pirmojo vakaro metu susitelksime į mus pačius tėvų vaidmenyje. Tyrinėsime, ką mums reiškė būti reikalingiems, ką per vaikų auginimą kūrėme ne tik jų, bet ir savo gyvenime, ir kodėl vaikams tolstant kartais taip stipriai sujuda mūsų pačių tapatybė. Kalbėsime apie tai, kas atsitinka, kai tėvystė iš kasdienio veiksmo tampa santykiu per atstumą — kai nebegalime būti šalia taip, kaip anksčiau, bet vis dar mylime taip pat stipriai.
Žiūrėsime, kaip mūsų pačių lūkesčiai, įsitikinimai apie „gerus tėvus" ir įprastas rūpinimosi būdas gali trukdyti paleidimui. Ieškosime, kaip išsigryninti save tėvų vaidmenyje ne per kontrolę ar nuolatinį buvimą reikalingais, o per brandesnį santykį su vaiko laisve. Tai bus vakaras apie vidinį perėjimą — nuo auginimo prie paleidimo, nuo laikymo prie pasitikėjimo.
II vakaras – Pažvelgti vaiko akimis: kodėl nutolimas nėra atstūmimas
Antrojo vakaro metu mėginsime pažvelgti į gyvenimą vaiko akimis. Kalbėsime apie tai, ką reiškia išeiti į savarankišką gyvenimą, kodėl vaikui taip svarbu atrasti savo kryptį, klysti, bandyti, rinktis pačiam ir net nutolti tiek, kiek reikia jo paties augimui. Tyrinėsime, kodėl tai, kas tėvams kartais atrodo kaip atšalimas ar dėkingumo stoka, vaikui gali būti natūralus brendimo ir atsiskyrimo procesas.
Šiame seminare žiūrėsime, kaip mūsų noras apsaugoti, patarti ar išlaikyti artumą gali būti jaučiamas iš vaiko pusės. Ieškosime jautresnio supratimo, ką reiškia leisti vaikui gyventi savo gyvenimą, neatsisakant ryšio, bet atsisakant nuostatos, kad jis turi gyventi pagal mūsų matymą. Tai bus kvietimas pereiti iš skaudaus „jis tolsta nuo manęs" į brandesnį „jis eina į savo gyvenimą".
III vakaras – Kaip išlikti artimiems: ryšys, kuriame yra ir meilės, ir laisvės
Per paskutinį susitikimą susitelksime į tėvų ir vaikų santykį kaip į abipusę vertę kuriantį ryšį. Kalbėsime apie tai, kaip išlikti artimiems net tada, kai keičiasi bendravimo forma, kai atsiranda daugiau atstumo, kitoks gyvenimo ritmas, nauji prioritetai ar mažiau kasdienio kontakto. Tyrinėsime, kuo skiriasi ryšys, paremtas kontrole, lūkesčiais ir emociniu prisirišimu, nuo ryšio, kuriame yra pagarba, laisvė ir tikras domėjimasis vienas kitu.
Ieškosime, kaip kurti sveiką santykį su suaugusiu vaiku: kaip būti šalia neperimant jo gyvenimo, kaip išlaikyti artumą nespaudžiant, kaip kalbėtis ne iš nuoskaudos ar pareigos, o iš brandos. Tai bus vakaras apie paleidimą, kuris nereiškia praradimo — priešingai, jis gali tapti keliu į gilesnį ir tikresnį ryšį.
Kokia viso to nauda?
- Suprasite, kodėl vaikų išėjimas į savarankišką gyvenimą gali sukelti tuštumą, nerimą ar pasimetimą net tada, kai sąmoningai linkime jiems tik gero.
- Aiškiau pamatysite save tėvų vaidmenyje ir atpažinsite, kas šiame etape jums pačiam ar pačiai sunkiausia.
- Geriau suprasite, ką atsiskyrimas ir savarankiškumas reiškia vaiko akimis.
- Atpažinsite, kur baigiasi rūpestis ir prasideda kontrolė, lūkesčiai ar sunkumas paleisti.
- Mokysitės kurti ryšį, kuriame būtų mažiau įtampos, daugiau pagarbos ir brandesnio artumo.
- Auginsite vidinę pilnatvę būti tėvais net ir tada, kai vaikai jau gyvena savo gyvenimą.
Kam tai skirta?
- Tėvams, kurių vaikai jau išeina arba netrukus išeis gyventi savarankiškai.
- Tiems, kurie jaučia tuštumą, ilgesį, pasimetimą ar sunkumą paleisti.
- Tėvams, kurie nori išlikti artimi savo vaikams, bet ne per kontrolę ar nuolatinį kišimąsi.
- Žmonėms, norintiems geriau suprasti save tėvystės virsmo etape.
- Tiems, kurie siekia kurti brandų, sveiką ir abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį su suaugusiais vaikais.
- Visiems, kurie nori išmokti paleisti ne prarandant, o išsaugant meilę ir artumą.