Spektaklis „Basakojis kanauninkas“

Scenarijaus autorė, režisierė – Eglė Tulevičiūtė.

Vaidina – Kristijonas Siparis (kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas), Virginija Kuklytė (šeimininkė Emilija).

Kostiumų dailininkė – Inga Šalnienė, grimo dailininkė – Dalia Jovaišienė.

Organizatorius – Teatras „Arbatvakariai“, partneriai – Maironio lietuvių literatūros muziejus, Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, „Filigrania“.

Scenarijus sukurtas remiantis literatūriniais šaltiniais: „Neužmirštamasis Vaižgantas. Atsiminimai, esė, laiškai“, „Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija“, „Kultūrišku keliu: Juozo Tumo-Vaižganto laiškai“, A. Merkelis „Juozas Tumas-Vaižgantas“ bei literatūrologo, muziejininko Remigijaus Jakulevičiaus pasakojimais ir įžvalgomis.

Spektaklis „Basakojis kanauninkas“ skiriamas vienam iškiliausių lietuvių – Juozui Tumui-Vaižgantui (1869–1933). Jei rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas gyventų šiandien, jis ir vėl ieškotų „deimančiukų“ – jaunų, pilietiškai atsakingų, gabių menui ir mokslui „grynuolių“. Trokšdamas kuo geriau pažinti savo tautą, jos žmones, jų papročius ar net ydas, jis suprato, jog žvelgti reikia ne tik platyn, o kiek galima gilyn. Tumas buvo be galo plačių pažiūrų asmenybė, peraugusi savo laikmetį. Kaip kunigas buvo neįtikėtinai liberalus, žmogiškas, poras tuokdavo be išpažinties ir kitų formalumų. Dėl to bažnytinės vadovybės ne kartą baustas, galiausiai prieš laiką paverstas emeritu. Pats Vaižgantas yra rašęs: „Esu ultra liberalas, ultra progresistas, ultra demokratas, ultra taučius, ultra arogantas, ultra tinginys, ultra individualistas, visai nepataisomas…“ Tad nenuostabu, kad tokia „nepataisoma“ asmenybė ne visiems buvo patogi.  J. Tumas – universalus žmogus, kunigas, rašytojas, mokytojas, žurnalistas, teatro kritikas, visuomenininkas, pasaulį pažįstantis ir jį kuriantis savo paieškų bei charizmos dėka. Visą gyvenimą, carinės Rusijos, lenkmečio laikais, Vaižgantas puoselėjo lietuvišką žodį, platino uždraustą spaudą vikaraudamas įvairiose Lietuvos parapijose, savo įkvepiančiais pamokslais sutraukdamas mases žmonių, vėliau savo rankomis bei asmeninėmis lėšomis atstatydamas Vytauto bažnyčią Kaune. Šis spektaklis peržengia klasikinio teatro ribas, derina dokumentinę tikrovę, psichologiją su teatrine fikcija autentiškoje erdvėje, kurioje daugumą istorinių artefaktų galima paliesti rankomis, patirti asmeninį santykį su aplinka.