V18 ATVIRA ERDVĖ’24 | Eglė Nešukaitytė | bardo

LT:

Aš taip stipriai juokiuos,

kad pradedu verkti,

nes esu tokia laiminga

šią akimirką, kad net

ašaros trykšta, nes

ta akimirka jau baigėsi ir

ji visuomet baigiasi, o aš

buvau tokia laiminga tą akimirką ir

jaučiu, kaip ašaros upeliais teka, nes

jau nebesu toje akimirkoje ir kartu

juokiuos, nes ta akimirka buvo

vos prieš keletą sekundžių ir viskas

taip absurdiška, kad norisi kriokti,

nes akimirkos jau nebėra ir

aš nežinau, kodėl aš gedžiu

akimirkos, kuri buvo vos

prieš keletą sekundžių ir tuo pačiu juokiuos,

nes buvau tokia laiminga

tą akimirką prieš keletą sekundžių,

o gal tai buvo prieš keletą dešimtmečių?

Tyrinėjimus pradėjusi nuo mirties baimės, kuri mane asmeniškai kamuoja jau daugelį metų, proceso metu priartėjau prie kolektyvinės vienatvės, nematomų gyvenimų vienybės, amžėjimo kaip tranzicijos laike ir mirties kaip nebuvimo dabarties akimirkoje ir nebuvimo ryšyje su kitais temų. 

Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad daugelis šio aprašymo neskaitys ir turės galimybę patirti savo asmeninius bardo*. Kaip ir gyvenime – tuo pačiu metu su kitais, bet po vieną. O gal spektaklis jau prasidėjo beskaitant šį aprašymą? Jei jį skaitė bent keli žmonės vienu metu, tikėtina, kad taip. Gali būti, kad viskas jau prasidėjo, o ir baigtis gali dar ne vieną kartą prieš prasidedant. Tačiau jaudintis nereikėtų – saldainiuko valgymas taip pat turi pradžią ir pabaigą. 

* „Tibeto budizme terminas „bardo“ dažniausiai siejamas su tarpine būsena tarp gyvenimų, tačiau platesnis šio žodžio vertimas yra tiesiog „tranzicija“ arba „tarpas“. Po mūsų mirties vykstanti kelionė – viena iš tokių tranzicijų, tačiau atidžiai išnagrinėję savo patirtį, pamatysime, kad mes visada esame pereinamajame etape. Kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką kažkas baigiasi ir prasideda kažkas kita. Tai nėra ezoterinė sąvoka. Kai atkreipiame dėmesį, tai tampa mūsų neabejotina patirtimi.“ („How We Live Is How We Die“, Pema Chödrön)

Apie Eglę:

Eglė Nešukaitytė yra lietuvių tarpdisciplininio ir performatyvaus meno kūrėja. Baigusi Lietuvių filologijos bakalaurą, gan atsitiktinai pradėjo lankyti šiuolaikinio šokio pamokas – po 10 metų šis atsitiktinumas išsivystė į lėtą ir neapibrėžtą kūrybinį kelią, kuriame susipina judesys, vizualumas ir erdvė. Menininkę dominančios kūrybos temos: vienišumas, mirtis, rutina, srautas, atsitiktinumas, buvimas, žmonės, kurių nepastebim, žaidimas, absurdas, socialinės normos, (ne)realybė. Jos praktika dažnai siejasi su įvietintu buvimu, kasdienybės ir jos objektų judesių tyrinėjimu, dirbtinio atsitiktinumo paieškomis. Paraleliai šioms praktikoms Eglė vis sugrįžta prie ilgamečių praktikų: analoginės fotografijos, lauko įrašų, rašymo bei dainavimo.

Idėja ir atlikimas: Eglė Nešukaitytė

Muzika: The Caretaker

Trukmė: 45 min.

Bilieto kaina: 10 Eur

Spektaklio kūrimo procesą dalinai finansavo Kauno menininkų namai, Lietuvos šokio informacijos centras ir K3 Choreografijos centras.

Projektą ATVIRA ERDVĖ’24 iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
 

ENG:

I am laughing so hard

that I am starting to cry

because I am so happy

in this moment that I

want to cry because it is

already over that moment and

it is always over because I
was so happy at that moment and I

feel tears coming up because I am

not at that moment anymore and I am

laughing because that moment was

just a few seconds ago and it’s

so absurd that I want to cry out

loud because the moment is gone and

I don’t know why I grieve over

the moment that was just a few

seconds ago and laugh at the same

time because I was happy at

that moment a few seconds ago

or was it a few decades ago? 

Having started my research with the fear of death, which has personally plagued me for many years, in the process I approached the themes of collective loneliness, the unity of invisible lives, aging as a transition in time and death as not being in the present moment and not being in connection with others. 

However, I sincerely hope that many will not read this description and will have the opportunity to experience their own personal bardos*. As in life – at the same time with others, but separately. Or has the performance already started as you read this description? If it was read by at least a few people at the same time, chances are it started already. It is possible that everything has already begun, and it may end many times before it begins. However, you should not worry – eating candy also has a beginning and an end.

* “In Tibetan Buddhism, the term bardo is usually associated with the intermediate state between lives, but a broader translation of the word is simply “transition” or “gap”. The journey takes place after our death is one such transition, but when we examine our experience closely, we will find that we are always in transition. During every moment of our lives, something is ending and something else is beginning. This is not an esoteric concept. When we pay attention, it becomes our unmistakable experience.” (“How We Live Is How We Die”, Pema Chödrön)

About Eglė:

Eglė Nešukaitytė is a Lithuanian interdisciplinary and performative arts creator. After graduating with a bachelor degree in Lithuanian philology, she started attending contemporary dance classes quite by coincidence – after 10 years, this coincidence developed into a slow and undefined creative path, where movement, visuality, and space intertwine. Artists’ creative endeavor revolves around loneliness, death, routine, flow, synchronicity, presence, people we don’t notice, game, absurdity, social norms, and (un)reality. Her practice is often associated with site-specific presence, exploring the movements of everyday life and its objects, and searching for artificial synchronicity. Parallel to these practices, Eglė keeps coming back to her long-standing practices: analog photography, field recordings, writing, and singing.

Idea and performance: Eglė Nešukaitytė

Music: The Caretaker

Duration: 45 minutes.

Ticket: 10 Eur.

The performance creation process was partially supported by Kaunas Artists' House, Lithuanian Dance Information Center and K3 - Center for Choreography.

The project ATVIRA ERDVĖ’24 is partially funded by the Lithuanian Council for Culture.