Florino Flueraso „Meilė“ performansas
„Meilė“ grindžiama meilės kūnu (antruoju kūnu) – praktika, kai kasdienė elgsena papildoma afektiniu jautrumu, papildomu dėmėsiu, galinčiu paskatinti žmogų pamažu pereiti nuo anatominio kūno link meilės kūno. Meilės kūnas yra susijęs ne tik su afektu, kylančiu iš kūno, bet ir su kūnu, kylančiu iš afekto. Afektas kuria ir išjudina kūną. Afekto klodas yra pirmapradis – kūnas yra meilė. Meilės kūnas gali būti panašus į tam tikrus nevakarietiškus kūnus – kūnus kaip afektų ir pajėgumų sankaupas, aplink save organizuojančias perspektyvas ir pasaulius, – kūnus, kurie specialiomis praktikomis veikia tikrovę. Mes nežinome, ką gali meilės kūnas. Kūno afektinė metamorfozė gali atvesti į kitus pasaulius.
Vienas paprastas būdas suaktyvinti meilės kūną – daryti poveikį augalams ir būti jų veikiamiems. Yra atlikta gluminančių eksperimentų, parodžiusių, kad augalai jaučia, kai kas nors ketina jiems pakenkti, o tai rodo, kad egzistuoja pirmapradis jautrumas, kuriuo dalijamės su kitomis būtybėmis bei gamta apskritai. Masinio nykimo laikais, kai kasdien išnyksta daugiau kaip 200 rūšių, šį jautrumą būtina atgaivinti ir išplėsti iki įkūnytos meilės, nes panašu, kad niekas kitas nesustabdys mūsų nuo visa ko sunaikinimo. Galėtume rūpintis pasauliu labiau iš meilės, o ne iš racionalios pareigos. – Florinas Fluerasas.
FLORINAS FUERASAS
„Vieną 2007 m. dieną šluodamas grindis pajutau, kad nukrypus nuo įprastos esaties, vos kiek pakeitus dėmesį ir intenciją, ši įprasta veikla radikaliai pasikeitė, o kartu su ja – ir kūnas bei tikrovė. Perėjau į ypatingą sąmoningumo ir jautrumo būseną. Nustebino tai, kad paprastai per somatines ar performanso praktikas pasiekiamos būsenos ir esatys gali tapti prieinamos tiesiog papildžius kasdienį elgesį afektiniu jautrumu, kitokiu dėmesiu. Užuot keitę save ir kūrę naujas praktikas, galime tai, ką jau darome, papildyti kitu – antruoju – dėmesiu.
Mūsų įprastas dėmesys kūną kuria kaip įvaizdį, kaip instrumentą, o toks kūno kontrole bei instrumentalizacija grįstas požiūris taip pat taikomas ir gamtai, ir visai realybei. Mūsų kūnai yra persiėmę biologine samprata – tam tikras mokslines žinias automatiškai perkeliame į kūnus ir objektus. Tiesiog žinome, kad jie sudaryti iš molekulių ir atomų, o ne iš afektų, dvasių ar ko nors panašaus – tiesą sakant, puikiai žinome, ką kūnas gali daryti ir kas jis yra.
XX a. 7 deš. dėtos pastangos šį kūną-įrankį išlaisvinti buvo nepakankamos, jos atvedė į tuštumą ir depresyvų, pasitenkinimo neatnešantį hedonizmą. Kūno išlaisvinimo idėja nepasiekė tikslo. „Išlaisvinti kūną“ nepakanka, jį reikia rekonstruoti, o tai – kitokio pobūdžio darbas. 2012 m. įkvėptas Artaud „vidinės nakties“ kūno, Deleuze’o „kūno be organų“, Amazonių kūno kaip afektų ir pajėgumų sankaupos bei kitų kultūrų „sapnuojančio kūno“, norėjau sukurti „antrąjį kūną“, paremtą antruoju – afektiniu – dėmesiu. Kūną, kurio pagrindas – ne vaizdiniai, o ypatinga kūno samprata, galinti ištraukti mus iš anatominio kūno ir paveikti mūsų galimybes matyti, mąstyti bei veikti – „antrąjį kūną“ kaip afektą, kaip terpę, kaip portalą į nežinomybę.
2012 m. birželį rezidentūrai ir pristatymui Kišiniovo „Spălătorie“ teatre prie manęs prisijungė Alina [Popa]. Nuo to laiko dirbame kartu bendroje aplinkoje „Unsorcery“. Pasinėrėme į „antrojo kūno“ praktiką ir su ja susijusį konceptualų darbą, ja remdamiesi kiekvienas parašėme po tekstą. Anot Alina’os, „antrasis kūnas“ ir „Unsorcery“ – tai „siekis rasti tokį kūną, kuris nėra laisvas, kaip 7 deš., nėra tik dekonstruotas kaip esminiuose 10 deš. choreografiniuose darbuose, ir nėra tik paverstas gyvumo bei atminties teikėju šiuolaikinio meno muziejaus lankytojui, kaip XXI a. 1 deš. klestėjusiose patirčių ekonomikoje.”
Visos erdvės yra pritaikytos asmenims su judėjimo negalia. Daugiau informacijos apie Sapiegų rūmų prieinamumą: https://sapiegurumai.lt/prieinamumas/