Performanso meno savaitgalis | Performansų triptikas...

Performanso meno savaitgalis kviečia į „Kanibalizmus“ – bendrą Ellos Skinner, Anos Lipps ir Irinos Komissarovos performanso ir scenografijos projektą, į vientisą trijų dalių pasirodymą suliesiantį tris iki tol savarankiškai egzistavusius kūrinius.

„Kanibalizmai“ siekia atskleisti, kaip kūnai, tapatybės ir veikimo galimybės yra vartojami, komodifikuojami ir ištrinami. Ši performansų programa suteikia erdvę įniršiui, katarsio patirčiai ir kolektyviniam gydymuisi, pasitelkiant groteską. Menininkės tiki siaubo ir fantazijos galia kurti dialogą apie realaus pasaulio smurtą ir neteisybę.

Įspėjimas: šiuose pasirodymuose yra imituojamas smurtas, kraujas, žiaurūs vaizdai ir neapykantos kalba, susijusi su moterimis, transfobija ir smurtu dėl lyties. Rekomenduojama dalyviams nuo 18 metų.
 

Vieta: Maironio lietuvių literatūros muziejus (Angelų rūsys), Rotušės a. 13
Data ir laikas: Spalio 18 d., 18 val.
Trukmė: 1 val.

Nemokami bilietai – vietų skaičius ribotas.

Performansai atliekami anglų kalba.

Daugiau apie „Kanibalizmus“: 

Kanibalizmas, metaforine prasme, atspindi sisteminį individų vartojimą – fiziškai, emociškai ar socialiai – kitų naudai. Šiuolaikinėje visuotinio sekimo ir stebėjimo kultūroje šis kanibalizmas tampa skaitmeninis ir psichologinis: vyriausybės bei korporacijos minta asmens duomenimis, paversdamos intymų gyvenimą pelnu, propaganda ir kontrolės įrankiu. Čia žmogus redukuojamas iki duomenų taško, jo žmogiškumas atimamas ir sunaudojamas didesnių, bevardžių struktūrų.

Tačiau ši metafora gerokai peržengia skaitmeninę sritį. Trečiajame dešimtmetyje, kylant ekstremistinėms ideologijoms, vis griežčiau kvestionuojamos moterų bei LGBTQ+ teisės ir jų veikimo laisvė. Atvirai mizoginiškų lyderių dominavimas, Jungtinėje Karalystėje oficialiai „epidemija“ įvardijamas smurtas prieš moteris ir mergaites, trapios LGBTQ+ teisės Rytų Europoje bei visame pasaulyje priimami įstatymai, ribojantys trans žmonių teises – visa tai išryškina kanibalizmą kaip jusliškai paveikų simbolį, rodantį, kaip represinės sistemos ryja autonomiją, laisvę veikti ir tapatybę. Queer bendruomenės, moterys ir kiti marginalizuoti kūnai tampa patriarchalinių, heteronormatyvių ir autoritarinių darbotvarkių grobiu. Priežiūra ir politinė kontrolė susilieja, kad disciplinuotų kūnus, stebėtų intymumą ir ištrintų pasipriešinimą.

/ / /

Daugiau informacijos apie Performanso meno savaitgalį – www.kmn.lt 
Organizatorius: Kauno menininkų namai. 
Programos kuratorius: Edvinas Grinkevičius. 
Rėmėjas: Kauno miesto savivaldybė. 
Partneriai: Kaunas pilnas kultūros, Kauno miesto kamerinis teatras, Kauno apskrities viešoji Ąžuolyno biblioteka, Maironio lietuvių literatūros muziejus, kultūros kompleksas „Sodas 2123“, kavinė „Kultūra“. Daugiau informacijos: www.kmn.lt

/ / /

Performansai:

Irina Komissarova — de:manifestation / dream
Akvilė Andrėja Dubinskaitė, Paulius Kilbauskas

„de:manifestation / dream“ – tai trečioji tęstinio Irinos Komissarovos „de:manifestation“ metanaratyvinio eksperimento dimensija.

Ši dalis atsiskleidžia kaip moters sapnas – momentas, kai ji stovi ant slenksčio ir turi priimti galutinį sprendimą: žengti į mišką.

Remdamasis mito ir legendos kalba, kūrinys plėtoja pagrindinę „de:manifestation“ idėją: atsisakyti primestų tapatybių ir susidurti su nematomomis struktūromis, kurios apibrėžia, riboja ir sugeria kūną. „Sapnas“ tampa pereinamuoju etapu tarp baimės ir laisvės, kur miškas veikia kaip pavojus ir pabudimas vienu metu – kaip ištirpimo ir savęs atsiėmimo vieta.

Per šviesą, garsą ir scenografinį judesį instaliacija fiksuoja slenksčio akimirką prieš transformaciją – kai savastis dar dvejoja, bet miškas jau šaukia.

Čia savęs demanifestacijos aktas tampa moteriškos emancipacijos gestu – tyliu pasipriešinimu žvilgsniui, lūkesčiui ir paveldėtam poreikiui būti matomai tam, kad egzistuotum.

Irina Komissarova – metadisciplininė menininkė ir scenografė, tyrinėjanti įtampą tarp jėgos ir trapumo, autoriteto ir autorystės. Dirbdama tarp performanso, instaliacijos ir generatyviųjų praktikų, ji nagrinėja, kaip erdvė kalba, kaip tyla formuoja prasmę ir kaip kūnas tampa liudininku.

Eksperimentuodama su įvairiomis medijomis – gyva muzika, šviesa ir kūnu – Irina kuria įtraukiančias scenografines patirtis, kurios ištrina ribą tarp suvokimo ir emocijos, paversdamos erdvę gyva ritmingo buvimo ir transformacijos sistema. Jos kūryba kuria intymius susitikimus, kurie griauna įprastą suvokimą, ardo hierarchijas ir atskleidžia nematomą buvimo mechaniką.
 

Ana Lipps — What the Body Swallows
Akvilė Andrėja Dubinskaitė, Ana Lipps, Katsiaryna Zmitrovich

Performansas What the Body Swallows (liet. Tai, ką praryja kūnas) – liudijimo ritualas. Jis iškelia į paviršių smurtą, paslėptą visiems matomoje vietoje – žodžius, svaidomus moterims, trans žmonėms, visiems, kurie drįsta nepaklusti patriarchato nustatytai tvarkai. Šie komentarai buvo rašomi, skelbiami, dalijami ir kartojami. Jie kyla ne iš fikcijos, o iš kasdienybės. Neapykantos kalba nesukuria smurto – ji jį atidengia. Ji parodo jausmus, kuriuos žmonės dažnai maskuoja mandagumu, humoru ar tariamu rūpesčiu. Tai nėra sistemos klaida. Tai pati sistema, kalbanti aiškiai.

Šie žodžiai bus ištarti garsiai ne tam, kad šokiruotų, bet tam, kad taptų matomi. Kad leistų mums visiems kartu pajusti tai, kas taip dažnai nutylima, pateisinama ar atmetama. Pabaigoje medis išbers savo dantis – saldainius, suformuotus iš šių žodžių aidų. Jūs kviečiami juos suvalgyti. Tai nėra prakeiksmas, o virškinimo aktas. Galimybė paragauti to, ką paprastai praryjame nesąmoningai. Būdas atpažinti, kaip smurtas mus pasiekia, ir kaip galime pradėti jį transformuoti.

Performeriai: Akvilė Andrėja Dubinskaitė, Ella Skinner, Ana Lipps
Gyvo garso performansas: Paulius Kilbauskas, Valentyn Moroz
Garso kompozicija: Egidijus Skužinskas
Techninė pagalba: Valentyn Moroz
Ypatinga padėka: Jevgenijus Slavgorodskis

Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba 

Apie Ana Lipps:

Ana Lipps (jie / juos) yra lietuvių-vokiečių kilmės meninink (g. 1997 Vilniuje), šiuo metu gyvena tarp miesto ir kaimo. Didelio masto interaktyviomis instaliacijomis, kuriose derinami objektai, kvapai, skoniai ir garsai, Lipps siekia keisti vyraujančias realybės naratyvą ir kurti plyšius, kuriuose gali klestėti liminalios erdvės. Jas meninink supranta kaip erdvinį įrankį, per kurį galima kelti iššūkį normatyvumui ir skatinti suvokimo pokyčius.

Po magistro studijų, baigtų 2022-aisiais Standbergo institute, Lipps dalyvavo įvairiose parodose ir projektuose, tarp kurių – „Rupert“ alternatyvios edukacijos programa, trijų mėnesių dirbtuvės Kauno menininkų namuose ir Nyderlanduose „Media Art Friesland“ fondo organizuojamoje parodoje „LUNA Young Masters Exhibition“. Ana taip pat išvystė kuratorinę praktiką ir įkūrė „pasidaryk pats“ menininkų valdomą erdvę „Ubiškės3“, kuri šiais metais surengė trečiąją tarptautinę rezidenciją alchemijos ir magijos tema.

Ella Skinner — Bitch Goddess
Haya Pham, Katsiaryna Zmitrovich, Žygis Vainauskas

„Bitch Goddess“ (liet. „Deivė kalė“)  pavadinimas pasiskolintas iš Ann Quin fragmentiško romano „Berg“, kuriame Grebas – smurto ir seksualinių geismų valdomas vyras – siekia nužudyti tėvą ir suvilioti jo meilužę. Jam moterys yra „deivės kalės“ – dieviškos ir nužemintos, kalės ir angelai, bet niekada tiesiog žmonės, tik troškimų ir pasišlykštėjimo projekcijos.

Ella Skinner „Deivė kalė“ šią iliuziją apverčia prieš ją pačią. Menininkės kūryba tyrinėja psichikos sveikatos temas ir jų sankirtas su kultūra, politika bei internetu. Matydama daugybę Europos pasirodymų, kuriuose moterų kančia buvo paversta fetišu, Skinner atkreipė dėmesį, kaip dažnai moterų skausmas scenoje tampa reginiu – vojeristišku, erotizuotu, menkinančiu tikrąsias kovas.

„Deivė kalė“ šį reiškinį parodijuoja. Iš dalies remdamasi asmenine patirtimi – priekabiavimu ir objektifikacija – Skinner kuria sceną, kurioje dvi atlikėjos įstringa žiūrėjimo kilpoje, pamažu virstančioje mizoginiškų fantazijų avatarais. Jų alkis išsiveržia į smurtą – satyrinę žvilgsnio kritiką, išreikštą per kraupumą, pasikartojimą, kanibalizmą ir Jungtinės karalystės bassline/garage muzikos stilių, susijusį su britų darbininkų klasės reivo kultūra.

Apie Elia Skinner:

Ella Skinner – Velso vizualiųjų menų kūrėja, scenografė ir kūrybinė vadovė, dirbanti instaliacijos, performanso, scenografijos ir kino srityse. Jos kūrybinė praktika kuria be kompromisų jusliškas aplinkas, stumiančias žiūrovus į katarsio, siaubo ir transformacijos būsenas. Jungdama kūniškumą, smurtą ir sapniškas architektūras, Skinner ištrina ribas tarp sakralaus ir profaniško, apokaliptiško ir intymaus, švelnaus ir brutalaus. Remdamasi religine ikonografija, antipsichiatrijos idėjomis bei kolektyvinės traumos patirtimis, menininkė kūną traktuoja ir kaip relikviją, ir kaip maištą, kurdama įtraukiančius pasaulius, kurie tampa ir altoriais, ir žaizdomis – erdvėmis, į kurias įžengiama, o ne tik žiūrima.

Skinner dirba tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Jos transgresyvi kūrybinė praktika sklandžiai juda tarp galerijų, festivalių ir pogrindžio erdvių. Ji žinoma dėl drąsios vizualinės kalbos, kurioje susilieja vaizduojamasis menas, eksperimentinė muzika, klubinė kultūra ir gyvi performansai, tampantys nepamirštamomis juslinėmis patirtimis. Kiekvienas kūrinys tampa lūžio ir naujos kūrybos vieta – klaidinančia žiūrovus, bet kartu atveriančia kelius į ekstazinį suirimą ir kolektyvinį išsilaisvinimą.

ENGLISH

Performance Art Weekend invities you to Cannibalisms – a collaborative performance and scenography project by Ella Skinner, Ana Lipps, and Irina Komissarova. Three previously independent performances will merge to create a cohesive three-act performance. Cannibalisms seeks to confront how bodies, identities, and agency are consumed, commodified, and erased. The performance showcase offers a space for rage, catharsis, and collective healing through embracing the grotesque. The artists strongly believe in the power of horror and fantasy to create a dialogue of real world violence and injustice.

Cannibalism, in a metaphorical sense, reflects the systemic consumption of individuals–physically, emotionally, or socially–for the gain of others. In contemporary surveillance culture, this cannibalism is digital and psychological: governments and corporations feed on personal data, transforming intimate lives into profit, propaganda, and control. Here, individuals are reduced to data points, their humanity stripped away and consumed by larger, faceless entities. 

But this metaphor extends far beyond the digital. In the 2020s, with the rise of extremist ideologies, female and LGBTQ+ rights and agency are coming under increasing scrutiny. With the dominance of openly misogynistic figureheads, violence against women and girls in the UK being labelled officially as an “epidemic”, LGBTQ+ rights remaining precarious across Eastern Europe and global legislation limiting the rights of trans people, cannibalism becomes a visceral symbol of how oppressive systems devour autonomy, agency, and identity. Queer communities, women, and other marginalised bodies are consumed by patriarchal, heteronormative, and authoritarian agendas. Surveillance and political control converge to police bodies, monitor intimacy, and erase resistance. 

Performances:

Ana Lipps – What Your Body Swallows

Akvilė Andrėja Dubinskaitė, Ana Lipps, Katsiaryna Zmitrovich

Content warning: This performance contains spoken hate speech and references to misogyny, transphobia, and gender-based violence.

This performance is a ritual of witnessing. It brings to the surface the violence hidden in plain sight – the words flung at women, at trans people, at anyone who defies the order patriarchy demands. These comments have been typed, posted, shared, and repeated. They do not come from fiction, but from the everyday. Hate speech doesn’t invent violence, it exposes it. It reveals the sentiments people usually disguise beneath politeness, humour, or concern. It’s not a glitch in the system. It’s the system speaking clearly.

These words are spoken aloud, not to shock, but to make them visible. To allow us, together, to feel the weight of what is so often silenced, excused, or dismissed. At the end, the tree will release its teeth, candy shaped from the echo of these words. You are invited to eat. This is not a curse, but an act of digestion. A chance to taste what is usually swallowed unconsciously. A way to recognise how violence enters us and how we might begin to transform it.

Performing: Akvilė Andrėja Dubinskaitė, Ella Skinner, Ana Lipps
Sound performance: Paulius Kilbauskas, Valentyn Moroz
Sound and visuals: Egidijus Skužinskas
Technical assistance: Valentyn Moroz
Thanks to: Jevgenijus Slavgorodskis

The project is financed by Lithuanian Culture Council

Ana Lipps (they/them) is a Lithuanian-German artist (b. 1997, Vilnius) currently living between city and village. Through large-scale interactive installations combining objects, smells, tastes, and sounds, they aim to queer predominant reality narratives and create cracks in which liminal spaces can flourish. Lipps understands the liminal as a spatial tool through which ideas of resistance to normativity can be challenged, facilitating a shift in perception.

Since graduating with their master's degree from the Sandberg Institute in 2022, Lipps has participated in various exhibitions and projects, including Rupert’s Alternative Education programme, a three-month workshop at Kaunas Artists’ House, and the Media Art Friesland LUNA Young Masters Exhibition. They have also developed a curatorial practice by setting up a DIY artist-run space called Ubiškės3, which hasl hosted its third international residency on the theme of alchemy and magic  this year.

/ / /

Irina Komissarova – de:manifestation / dream
Akvilė Andrėja Dubinskaitė, Paulius Kilbauskas

“de:manifestation / dream” is the third dimension of the ongoing de:manifestation meta-narrative experiment by Irina Komissarova.

This iteration unfolds as the dream of a woman standing at the threshold of a final decision – to walk into the forest.

Rooted in the language of myth and legend, the work extends the core idea of de:manifestation: the process of shedding imposed identities and confronting the invisible structures that define, limit, and consume the body. The “dream” becomes a liminal passage between fear and freedom, where the forest functions as both danger and awakening – a site of dissolution and self-reclamation.

Through light, sound, and scenographic movement, the installation captures the threshold moment before transformation – when the self still hesitates, but the forest already calls.

Here, the act of self-demanifestation becomes a gesture of feminine emancipation – a quiet rebellion against the gaze, against expectation, and against the inherited need to be seen in order to exist.

Irina Komissarova – a metadisciplinary artist and scenographer exploring the tension between power and fragility, authority and authorship. Working across performance, installation, and generative practices, she investigates how space speaks, how silence shapes meaning, and how the body becomes a witness.

Experimenting with diverse media – live music, light, and the body – Irina creates immersive scenographic experiences that blur the line between perception and emotion, transforming space into a living system of rhythmic presence and transformation. Her work fosters intimate encounters that disrupt habitual perception, dismantle hierarchies, and reveal the invisible mechanics of being.

/ / /

Ella Skinner – Bitch Goddess 

Haya Pham, Katsiaryna Zmitrovich, Žygis Vainauskas

Bitch Goddess takes its title from Ann Quin’s fractured novel Berg, where Greb, a man driven by violence and sex, seeks to kill his father and seduce his mistress. For him, women are “Bitch Goddesses”: divine and degraded, dogs and angels–never human, only projections of desire and disgust.

Ella Skinner’s Bitch Goddess turns this delusion back on itself. Her work explores mental health and its intersections with culture, politics, and the internet. After seeing numerous European performances that fetishised female suffering, Skinner noted how often women’s pain was staged as spectacle–voyeuristic, eroticised, and dismissive of real struggles.

Bitch Goddess parodies this trend. Shaped partly by Skinner’s own experiences of harassment and objectification, the piece stages two performers trapped in a feedback loop of spectatorship, gradually becoming avatars of misogynistic fantasy. Their hunger erupts into violence, satirising the gaze through gore, repetition, cannibalism, and UK bassline/garage–genres tied to British working-class rave culture.

Ella Skinner is a Welsh visual artist, set designer, and creative director working across installation, performance, scenography, and film. Her practice creates unapologetically visceral environments that push audiences into states of catharsis, terror, and transformation. Fusing flesh, violence, and dreamlike architectures, she collapses the boundaries between sacred and profane, apocalyptic and intimate, soft and brutal. Drawing on religious iconography, anti-psychiatry, and collective trauma, Skinner stages the body as both relic and revolt, building immersive worlds that function as altars and wounds–spaces to be entered rather than viewed.

Working between the UK and Lithuania, Skinner’s transgressive practice moves fluidly across galleries, festivals, and underground spaces. She is known for her bold visual language, merging visual art, experimental music, club culture, and live performance into unforgettable sensory experiences. Each work becomes a site of rupture and reinvention, disorienting audiences while opening pathways to ecstatic collapse and collective release.

/ / /

More about Performance Art Weekend – www.kmn.lt 

Organizer: Kaunas Artists’ House.
Program curator: Edvinas Grinkevičius.
Supported by: Kaunas City Municipality.
Partners: Kaunas Full of Culture, Kaunas City Chamber Theatre, Kaunas County Public Ąžuolynas Library, Maironis’ Lithuanian literature museum, cultural complex Sodas 2123.