Sąmoningo kvėpavimo ir rašymo dirbtuvių pristatymas (Konferencija NSJD2020)
“Atia, kaukės!”: praktika su dviem stotelėmis. Sąmoningas kvėpavimas ir rašymo dirbtuvės
Atsakyk sau: „Kaip aš jaučiuosi? Ko aš noriu? Kas dabar visų svarbiausia?“
Taškykis: nieko neslėpk, viską išsakyk savo lape, patikėk savo rašikliui.
Irkluok savo rašymą ryžtingai, greitai, nesigręžiodamas atgal.
Abejones ir klaidas palik, tegu jos skęsta tarp eilučių.
Kelk į paviršių savo pojūčius, jų visus drugelius išgaudyk rašymo sieteliu.
Akcentų svarbu nesvarbu nedėliok, plauk pasroviui.
Ugnį kurstyk viduje, kurui naudok minčių ir emocijų malkas.
Kvatok ir kauk žodžiais, banaliais, protingais, visais – netramdyk savęs.
Ėriuku jau buvai, atėjo laikas būti liūtu!
Sapaliok, stenėk, siautėk, paleisk savo mintis ir emocijas rašymo vėjyje.
Pirma stotelė rašymas, antroji – refleksija. Refleksijos metu savęs paklausk: kiek sau buvau nuoširdus. Kokias kaukes savyje atpažinau. Kokia kaukė liko po kauke?
Praktikas veda Eva Tombak– rašytoja, penkių knygų autorė, jogos mokytoja. Eva Tombak apie save: Anksčiau išdidžiai pabrėždavau, kad esu trijų vaikų mama. Vėliau susigėdau – vaikų negalima savintis, jie nėra mano aksesuaras, nėra aš sudedamoji dalis. Ar tai, kad esu ištekėjusi 35 metus, paverčia mano aš žmona? Ar mano aš būtų kitas aš, jei būčiau vieniša? Gimiau 1959-aisiais. Tačiau amžius nenusako, neapibrėžia mano proto, fizinės būsenos, gyvenimo kelio. Aš nepasensiu, kol priimsiu naujas patirtis ir tęsiu pažinimą. Dvidešimt metų tapatinausi su savo leidžiamu žurnalu Ieva, man atrodė, kad Ieva – mano aš. Kai Ieva bankrutavo, maniau, gyvenimas baigėsi, aš mirštu. Bet vis dar esu, toliau rašau, tik daugiau su tuo, ką parašau, nesitapatinu. Kas liko už kadro, Laisvė basomis, Laimės piliulės, Atia suskiai: 33 minčių išvarymo dienos, Minčių žvėrynas. Ar jos, mano knygos, yra aš? Jos nėra mano aš kūnas ir kraujas, jos – tik oras, kuriuo kvėpuoju. Bet galiu kvėpuoti ir kitu.
Aš – redaktorė, žurnalistė, rašytoja, jogos mokytoja, keliautoja… Veiklos keičiasi, o manasis aš lieka kaip tvirčiausia uola pokyčių sumaištyje.
Ar aš esu lietuvė, jei mano mama lietuvė? Ar aš esu žydė, jei mano tėvas žydas? Ar aš esu pasaulio pilietė, jei taip save suvokiu?
Ar aš esu Eva, jei mano toks vardas? Turbūt tiek pat, kiek namas yra skaičius, kuris jį ženklina.
Gal amžina savęs ieškotoja? Tavęs liudytoja? Praeivė?
O gal pakeleivė?
(iš knygos „Minčių žvėrynas“)